Naminis alus

Aš mėgstu anglišką alų, ypač „pale-ale“ tipo. Ieškant tokio alaus receptų internete bei kituose resursuose labai dažnai aptinku „Maris Otter“ pavadinimą, kaip bazinį salyklą. Panaršęs tam pačiam internete supratau, kad tokio salyklo nėra paprasta gauti, todėl pradėjau ieškoti alternatyvų. Kažkuriame iš anglakalbių forumų aptikau patarimą, kuom galima pakeisti šį taip sunkiai gaunamą salyklą. Išbandžiau, ir mano virtas angliškas IPA variantas puikiai pavyko. Taigi, imam 75 proc. bet kokio bazinio dvieilio „pale-ale“ salyklo ir 25 proc. „Vienna“ salyklo. Jei norim dar pataupyti galima dalį „pale-ale“ keisti kokiu nors pilznerio salyklu, bet „Vienna“ salyklas yra būtinas – jis suteikia ryškesnį salyklinį skonį būsimam alui.

Tai tiek pastebėjimų šiam kartui. Gero jums naminio alaus!

Vakar viriau alų – dar kartą Baltijos porterį dariausi, iš salyklo ekstraktų, tai kai užvirė man viskas ir sumečiau Northern Brewer karčiuosius bei gardžiuosius apynius – taip koks šeštadalis misos ir išlipo iš puodo. Kai šovė, tai net ugnies nespėjau išjungt, pati užgeso. Blemba, kaip susinervinau tuom syk, nes viskas aplink viryklę plaukė lipnia mase sumaišyta su apyniais. Ir apynių buvo gaila, ir saldumo, ir nežinojau nuo kurio galo čia pradėt viską valyt. Gerai, kad auksinę žmoną turiu, tai ji labai padėjo likviduot avarijos padarinius. Vietoj planuoto OG 1.072 gavosi 1.060, ir teko karčiuosius apynius ilgiau pavirt, kad daugiau įsisavintų ir taip bent dalį ištekėjusių kompensuoti.

O pamenu, kaip visai neseniai, Latvijoj, po panašios avarijos bandžiau patarinėt Ramtynui, kad putas reikia prastumt bei “paskandint”. Skandinau, stumdžiau, ale vistiek išlipo. Bet vat ugnies nebuvau sumažinęs, kitą kartą reiks prieš sudedant pirmuosius apynius ugnį iki minimumo sumažint ar visai tam kartui nuo viryklės nuimt. Kažin, ko tas alus taip lipa lauk pirmuosius apynius sudėjus?

Sveiki mielieji. Kovo pradžioje buvau trumpam parlėkęs į Lietuvą – su mylimąja susitikti, artimųjų aplankyti, gimtąjį miestą apžiūrėti. O kadangi mano mylimoji yra didelė apynių ir apyniuoto alaus mėgėja, tai teko užbėgti pas draugus į savasalus.lt ir įsigyti pradedančiojo įrangos komplektą ir Munton’s Gold IPA rinkinuką – ko tik nepadarysi iš meilės… Tai va, nebuvau daręs dar iš apyniuoto misos ekstrakto alaus, kurio pasirodo net nereikia virti, bet viskas gavosi labai paprastai, nei 1 valandos neužtruko, kol paruošiau viską rūgimui. O po 4 dienų, kai burbuliatoriuje nustojo burbuliuoti, t.y. 1 burbuliukas iškildavau rečiau nei per vieną minutę, jau pilsčiau į butelius, tiesiai iš pirminės fermentacijos indo. Paskutiniai buteliai gavosi „mielingi“ ir su keliais apynių lapeliais, bet gi namams dariau, ne pardavimui. O kelias dienas prieš vartojant palaikius šaldytuve, visos mielės gražiai nusėda ant dugno. Nei fotografavau, nei ką, bet va čia (1 dalis) ir čia (2 dalis), vienas pradedantysis aludaris puikiai papasakojo fotoreportaže apie visą procesą, kaip jis darė, tai pas mane viskas panšiai buvo, tik etikečių savo nedariau, nors tai puiki mintis!

Po 3 savaičių brandinimo buteliuose, gavau ataskaitą iš namų – alutis puikus, kartumas kaip turi būti – ryškus, bet per daug neišsišoka, pakankamai susiliejęs su alumi. Per skype mačiau kaip gražiai angliarūgštė aplipusi stiklinės sieneles ir tuštėjant putos tolygiai lieka aplipusios sieneles – seilė varvėjo. Ai, dar tiesa, nepaminėjau, įmečiau prieš užraugiant į misą papildomai 50 g. Aroma apynių dėl aromato, nes gi IPA – garsėjanti  dideliais apynių kiekiais ir dar ta nepakartojama aistra apyniams… Tai nežinau ar tai kažko papildomai pridėjo, bet, kaip minėjau, atsiliepimai apie alų – patys geriausi.

Taigi, prieš tai buvau kiek skeptiškai nusiteikęs jau apyniuotų misos ekstraktų atžvilgiu, bet pasirodo gaunasi irgi puikus rezultatas ir manau labai geras būdas nuo ko pradėti naujokui ar šiaip skubančiam aludariui.

Ir kaip visada palinkėjimas – nebijokite eksperimentuoti! Sėkmės.

Naminis

Baltijos porteris, kaip teigia gausūs interneto šaltiniai, virtas visuose kraštuose aplink Baltijos jūrą, tad ir Lietuvoje. Kildinamas iš tradicinio angliško porterio, įtakotas rusiško imperinio stauto – tamsus, stiprus (maniškis gavosi apie 7,2% stiprumo), tirštas, salsvas su ramiu, bet giliu apynių kartumu bei aromatu, rusva puta. Visų ragavusių vieningai pakrikštytas „skysta duona“. Ir iš tikrųjų, tik dabar, manau, pilnai supratau posakio apie skystą duoną prasmę – pažiūrėkite, tai juk juodos aromatingos kaimiškos duonos riekė stiklinėje!

[View with PicLens]

Labiau išlavintus skonius turintys žmonės atpažįsta jame kavos, šokolado bei krūvą kitų pustonių, o man šis alus tiesiog labai gardus

Receptas

Šį kartą viriau iš Northernbrewer.com sukomplektuoto recepto:

Iš pradžių sumaišiau visus skaldytus aromatinius grūdus ir sudėjau į specialų medžiaginį maišelį. Tada nedideliame vandens kiekyje mirkiau 20 min. 72-76 laipsnių temperatūroje (svarbu neskalauti, negręžti, baigus mirkyti leisti kelias minutes ramiai nuvarvėti).

Salyklai:

226 g. Briess Caramel 80
226 g. Simpson’s Black Malt
226 g. Simpson’s Chocolate Malt
226 g. Briess Caramel 120

Tada išėmęs grūdus sudėjau sausą salyklo ekstraktą, gerai išmaišiau, kol užvirs, ir užvirus sumečiau apynius:

1,36 kg tamsaus sauso salyklo ekstrakto ir 57 g. Perle apynių (60 min. virimo)

Praėjus 45 min. sudėjau likusį ekstraktą (nepamirškit labai gerai išmaišyt, kad neliktu prikibusio prie dugno, prieš sudedant geriausia skysto salyklo ekstrakto pakuotę pašildyti karštam vandeny) bei dalį aromatinių apynių:

2,72 kg Munich skysto salyklo ekstrakto ir 14 g. Mt. Hood apynių (sudėti likus 15 min. iki virimo pabaigos)

Praėjus dar 10 min. sudėjau paskutinius likusius apynius:

14 g. Mt. Hood (5 min. virimo)

Tada kaip visada atvėsiname misą maždaug iki kambario temperatūros ir sudedam mieles.

Mielės – Saflager S-23. Nors tai lagerio mielės, šį alų rekomenduojama brandinti neįprastai šioms mielėms aukštoj temperatūroj – 18 laipsnių tinka labiausiai.

1 savaitė pirminės fermentacijos, 2 savaitės skaidrinimo ir brandinimo antrinės fermentacijos inde (nebūtinas, bet rekomenduojamas žingsnis), ir tada pridėjęs 150 g. cukraus supilsčiau į butelius. Po 2 mėnesių brandinimo buteliuose alus buvo jau pakankamai susibalansavęs – kaip tik mėgavimuisi.

Tikiuosi pagal galimybes galėsite prisitaikyti šį receptą su jums prieinamais ingredientais ir nebijokite eksperimentuoti.

Sekmės ir iki greito.

Naminis

Čia apsižiūrėjau, kad nepapasakojau, kaip šis mano alutis pavyko. O gavosi toks, kad neliko jo akimirksniu – karšta vasara buvo, o alutis, mano nuomone ir pasak tų kurie ragavo – geriausias iš visų iki tol virtų. Tiesa, po antrinės fermentacijos bei brendimo buteliuose, o po to savaitėlės šaldytuve alus išskaidrėjo, skoniai susilygino, todėl paliko gerokai kitokį įspūdį negu ragajaunt tik ką išrūgusį. Dabar nė iš tolo nepriminė kvietinio ar kokio kito drumstesnio alaus, o labiau panešėjo į aromatingą čekišką lengvą alutį. Apskritai, apie amerikietišką kreminį elį (American Cream Ale) dauguma atsiliepia, kaip apie puikiai troškulį malšinantį, lengvą, užsibaigiantį švelniu, vos juntamu saldumu bei ant gomurio paliekantį ilgai besitesiantį gaivų vasaros vaisių aromatą. Žodžiu tai alus, nuo kurio bokalo, po karštos darbo dienos, nesinori lūpų atitraukti. Deja, jis išsiragavo tokiais tempais, kad net nuotraukų nespėjau padaryti… Na, o oficialus šio stiliaus aprašymas Alaus teisėjų sertifikavimo programos puslapyje.

Peržiūrėjęs įvairius amerikietiško kreminio elio receptus bei remdamasis savo patirtim, pabandžiau sukonstruoti bazinį receptą šiam alui.

Amerikietiškas kreminis elis (iš ekstrakto)
19 litrų alaus pasigaminti

2 kg šviesaus sauso salyklo ekstrakto (arba keisti skystu salyklo ekstraktu – 1 kg sauso apytikriai prilygsta 1,5 kg skysto)
28 g Saaz apynių (3,8 AA, 60 min. virimo)
14 g Saaz apynių (3,8 AA, 5 min. virimo)
Mielės – pakelis sausų Safale US-05 (arba kitos amerikietiškos viršutinės fermentacijos mielės)
140 g gliukozės (dedama prieš supilstant į butelius angliarūgštės susidarymui, galima pakeisti kitu cukrumi)

Jei turit mažesnį puodą virimui, kuriame telpa 9-10 litrų misos ir vėliau, vėsinant misą ketinate pridėti trūkstamą vandens kiekį, rekomenduoju virimo pradžioj sudėti tik pusę salyklo ekstrakto, o kitą pusę sudėti likus 15 min. Tokiu būdų ir alutis bus šiek tiek šviesesnis ir apynius geriau įsisavins.

Jei kiltų noras daugiau paeksperimentuoti, prieš užverdant misą galima pamirkyti kokio nors šviesaus salyklo grūdų 250-500 g, pvz. tiktų šis Cara-pils 5 EBC arba kukurūzų dribsniai. Dėl apynių – oficialiam aprašyme teigiama, kad šiam stiliui tinka bet kokie apyniai, bet aš asmeniškai linkstu link tradicinių aromatinių apynių, todėl ir parinkau Saaz, na o Jūsų valia – rinktis tuos pačius ar eksperimentuoti savo nuožiūra!

Taigi, sėkmės verdant, o jei netingėsit tai pasidalinkit su visais ir savo rezultatais, bent jau aprašymu tų rezultatų Į sveikatą!

Nuotraukos autorius: http://www.flickr.com/photos/mellowynk / CC BY-NC 2.0

Sveiki,

vakar, po vienos savaitės pirminės fermentacijos perpyliau savo naują alų „American Cream Ale“ (Amerikietiškas kreminis elis) į antrinės fermentacijos indą. Be abejo teko ir paragauti. Skonis labai nustebino – žiauriai panašus į Švyturio „Baltą“ kvietinį alų! Vos iš koto neišvirtau, nes senai norėjau kažką panašaus pasidaryti, o čia šast – netyčia kažkas panašaus gavosi. Spėju Švyturys panašų receptą turėtų naudoti, na dar dadeda turbūt saują kitą kviečių, kad drumstesnis būtų ir pavadinimą atitiktų Na aišku skonis dar gali keistis brendimo eigoje, bet tikiuosi, kad labai nepasikeis ir liks toks pats švelnus vaisinis aromatas… Super vasarinis alutis, jaučiuosi kaip atradęs tai ko ieškojau – lengvai geriamas, lengvo subtilaus skonio, šviesios spalvos, tirštesnės konsistencijos… Gardumėlis!

Tiems, kas norėtų irgi išsivirti tokio alaus pateikiu receptą, kurį naudojau:
1,5 kg Plain Light Malt Extract (šviesus skystas salyklo ekstraktas)
0,9 kg Plain Light Dry Malt Extract (šviesus sausas salyklo ekstraktas)
42 g Vanguard Hops (apyniai kartumui) – 60 min. virimo
14 g Vanguard Hops (apyniai kvapui) – 5 min. virimo
140 g Priming sugar (cukrus angliarūkštės gamybai buteliuose, naudojamas prieš supilstant alų į butelius)
11 g pakelis “Nottingham” sausų mielių.

Planuojamas alaus stiprumas – 4-5%
Apynių IBUs: 18-22 (IBUs – International bittering units – nurodo alaus kartumą. 50 IBUs yra maždaug vidutinis kartumas)

Beje, šį kartą verdant alų, skystą ekstraktą sudėjau prieš pat virimo pabaigą, kad kuo šviesesnis alus gautųsi. Atrodo, kad padėjo, spalva gavosi šviesiausia iš viso iki šiol virto alaus.

O čia keletas nuotraukų iš vakar dienos perpylimo

[View with PicLens]

Taigi, skanaus ir iki greito!

Sveiki, mielieji,

mano “pilznerio elio” pagrindinis gaminimosi etapas baigėsi (nors gyvas alus niekada nebūna “baigtas”, tik tas, gamyklinis dažniausiai būna jau pribaigtas…). Kaip Ramtyns, prieš tai buvusio įrašo komentaruose, teisingai pastebėjo – tradicinis pilzneris yra lageris, o ne elis. Šis lageris kilęs iš Pilzeno miesto, Čekijoje. Na, bet ką darysi, jei aš paėmiau pilznerio sudedamąsias dalis, pagal pardavėjo rekomendaciją tradicinio pilznerio mieles pakeičiau Kolsch – ne tai elio ne tai lagerio mielėmis, ir brandinau pagal elio technologiją? Taip taip, sutinku, nieko kito nelieka, kaip tik pavadinti šį kūrinį – “pilznerio elis”! Ir tai manau puikiai atitinka šiandieninės namų aludarystės dvasią – jokių ribų, išskyrus jūsų fantaziją! Ir galutinis produktas tik dar kartą patvirtina, kažkada ant virtualaus suoliuko išsakytą mintį, kad namie pasigamintas alus – “vis tiek geriau už bet kokį pirktinį…”.

O dabar truputį apie patį alų. Praėjus 3 savaitėms po supilstymo į butelius, angliarūgštė pasiekė reikiamą lygį – stiklinė buvo pilna burbuliukų, jie kylo nuo dugno visą josios tuštėjimo laiką. Tiesa, pastebėjau, kad lyginant šio, buteliuose pastovėjusio alaus skonį su šviežiu, tik ką po antrinės fermentacijos alumi, skirtumas jaučiasi. Jauno, šviežio, pagal šią receptūrą pagaminto alaus skonis man asmeniškai labiau patiko ir pasirodė šiek tiek subtilesnis bei įvairesnis. Po mėnesio buteliuose, alus prarado dalį vaisinio bei gėlių aromato, nors medaus lengvas kvapas išliko. Taip pat labiau išryškėjo salyklo prieskonis, bet jis nėra per aštrus. Apynių kartumas dabar sušvelnėjes, vos jaučiamas, o pradžioje jautėsi sodresnis, bei gilesnis jų skonis. Kodėl taip nutiko? Galimas atsakymas man atėjo į galvą paskaitinėjus apie “cask ales” – statinėje brandintus ir tiesiai iš jų pilstomus elius. Gal būt pagal šį receptą pagamintas elis labiau tinkamas vartoti šviežias, nebrandintas buteliuose, tiesiai iš statinės? Puikus resursas skaitymams ta tema (dėja, tik anglų kalba) yra mūsų tautiečių palikuonio iš JAV Thomas ‘Tom’ Cizauskas tinklaraštis, kurio nuorodą aptikau – pasinaudosiu proga pagirti – puikioje tikro alaus propaguotojų svetainėje – tikrasalus.lt (ten tikrai labai daug įdomaus skaitymo ir nuorodų gero alaus mylėtojams).

O tuo tarpu, ragauju savo puikų vasarinį alutį ir galvoje sukasi mintys, kaip čia ir kada pradėjus gamintis alų vien iš pradinių žaliavų, kaip susikurti sąlygas tikro lagerio darymuisi namie, reikėtų dar išsivirti stout’o, porterio, kokio nors vasarinio elio, įdomesnio kvietinio, ir galų gale… na, apie visą tai ir daugiau – kiek vėliau Man aišku viena – tikro, gero, gyvo, naminio alaus pasaulis yra sunkiai aprėpiamas, o rezultatai – verti maloniai praleisto laiko. Dabar galiu tvirtai pareikšti, kad alaus darymas man tapo nauju pomėgiu, vienu iš laisvalaikio praleidimo būdų. Už tai ir keliu savo bokalą. Iki greito, mielieji!

Taigi, štai kaip atrodo mano elis po 2 savaičių buteliuose:

[View with PicLens]

Angliarūgštės jau pastebimai daugiau, susiformuoja graži puta ir siauras jos sluoksnis išsilaiko visą laiką kol alus mažėja stiklinėje. Tačiau vis dar nepakankamas kiekis angliarūgštės, nes tik vos vienas kitas burbuliukas prilimpa prie stiklinės sienelės, o turėtų būti žymiai daugiau. Bet tam dar yra savaitė laiko ir manau alų jau bus galima dėti į šaldytuvą ir svečius vaišinti

Skonis “apvalėja”, lyginasi, maišosi, pilnėja – alus bręsta. Daviau pažįstamai paragauti, tai jos recenzija maždaug tokia – pirmoj eilėj jaučiasi medaus skonis, po to jis kinta į įvairių gėlių ir kitų malonių skonių paletę. Kad alus pavyko mačiau ir iš to, kaip ji visą laiką kol ragavo laižė lūpas, čepsėjo, visą dėmesį sukaupusi tik į alaus stiklinę. Užburiantis alus!

Tad į sveikatą ir iki greito!

Šiandien, po savaitės, kai supilsčiau į butelius, ragavau savo pilznerio elio… Na, ką aš galiu pasakyti… Tai yra nepakartojamas, PAVOJINGAI gardus alus! Nors angliarūgštės dar nedaug, skonis nustelbia šį mažą trūkumą.

0,33l butelaitį būčiau išmaukęs mažiau nei per minutę, jei po kelių gurkšnių nebūčiau suvokęs šio gėrimo… nerandu žodžio, kad apibūdinčiau tą maloniai stebinančią skonio ir aromato dermę. Tai labai gaivus, bet tuo pačiu ir “turtingo” skonio, pavasariu-vasara kvepiantis alus. Todėl, kaip minėjau, ištuštinau jį ne per 1 minutę, bet per 4, po mažą gurkšnelį siurbčiodamas, beveik negalėdamas atitraukti lūpų nuo stiklinės… Linkiu kiekvienam alaus mėgėjui tokio paragauti…

Prisipažinsiu – iki pažinties su naminiu alumi, maždaug prieš metus, buvau ragavęs tik įvairius gamyklinius alaus gėrimus, ir tuo metu nebūčiau pagalvojęs, kad alus gali būti TOKS, kad jam apibūdinti pritrūtų žodžių…

[View with PicLens]

Vienintelis dalykas, kuris stabdo neatsidaryti antro butelaičio – tai, jog “tik” 42 juos teturėjau (dabar jau 41…) ir pusė jų pažadėta draugui. Labai nesinori tokio turto švaistyti Bet ketinu po savaitės būtinai dar vieną atsidaryti, kad pats įvertinčiau, kaip laikui bėgant ir alui bręstant kinta jo savybės.

Beje, dabar baigiant rašyti, praėjus geram pusvalandžiui, kai baigiau paskutinius elio lašus, burnoje vis dar galiu atsekti šio nepakartojamo gėrimo skonio “atgarsius”…

Skanaus ir iki greito!

Sveiki,

vakar vakare pagaliau supilsčiau savo “Continental Pilsner” į butelius. Šis alus kiek užtruko antrinės fermentacijos inde -- prabuvo ten beveik 6 savaites, nors būtų užtekę ir 2 savaičių, bet kadangi šaldytuve jau turėjau savo pasigaminto kvietinio alaus, tai ir motyvacijos daug nebuvo labai skubėti. Galiu pasakyti, kad laikas praleistas antrinės fermentacijos inde alaus nei kiek nepagadino. Skonis jo nuostabus, ilgai išliekantis burnoje, kiek salstelėjęs, su medaus, egzotiškų vaisių ir gėlių pustoniais. Žodžiu -- alus, kurio norėčiau visuomet turėti šaldytuve.

Prieš supilstant alų į butelius, dadėjau į jį truputį cukraus, pagaminto iš kukuruzų (sako jis neįtakoja alaus skonio), kad aluje likę mielių likučiai pagamintų buteliuose angliarūgštės ir taip alus įgautų “pilną” skonį. Buteliuose alus turės būti apie 3 savaites kambario temperatūroje ir tada galima bus jau vaišintis. Na, idealiausiu atveju reikės po to dar savaitėlę kitą palaikyti šaldytuve.

O čia pabaigai įdomus ir informatyvus video apie tai, kaip svarbu išlaikyti alų tinkamą laiką buteliuose ir kaip jis per tą laiką kinta.

Taigi, skanaus ir iki greito!