Naminis alus

Trumpai pasidalinsiu keliais naujais atradimais, kurie gali būti naudingi jums – naminio alaus entuziastams:

Ponas Niekas savo asmeniniame puslapyje publikuoja savo receptus bei sukonstravo patogias skaičiuokles vienoje vietoje. Ten net puiki apynių pakaitalų duombazė yra!

Ir dar vienas workshop’as Lietuvoje, kuriame bus verdamas naminis alus.

Tiek šiam kartui trumpai. Gero jums alaus!

Naminis

Vakar viriau alų – dar kartą Baltijos porterį dariausi, iš salyklo ekstraktų, tai kai užvirė man viskas ir sumečiau Northern Brewer karčiuosius bei gardžiuosius apynius – taip koks šeštadalis misos ir išlipo iš puodo. Kai šovė, tai net ugnies nespėjau išjungt, pati užgeso. Blemba, kaip susinervinau tuom syk, nes viskas aplink viryklę plaukė lipnia mase sumaišyta su apyniais. Ir apynių buvo gaila, ir saldumo, ir nežinojau nuo kurio galo čia pradėt viską valyt. Gerai, kad auksinę žmoną turiu, tai ji labai padėjo likviduot avarijos padarinius. Vietoj planuoto OG 1.072 gavosi 1.060, ir teko karčiuosius apynius ilgiau pavirt, kad daugiau įsisavintų ir taip bent dalį ištekėjusių kompensuoti.

O pamenu, kaip visai neseniai, Latvijoj, po panašios avarijos bandžiau patarinėt Ramtynui, kad putas reikia prastumt bei “paskandint”. Skandinau, stumdžiau, ale vistiek išlipo. Bet vat ugnies nebuvau sumažinęs, kitą kartą reiks prieš sudedant pirmuosius apynius ugnį iki minimumo sumažint ar visai tam kartui nuo viryklės nuimt. Kažin, ko tas alus taip lipa lauk pirmuosius apynius sudėjus?

Sveiki mielieji. Kovo pradžioje buvau trumpam parlėkęs į Lietuvą – su mylimąja susitikti, artimųjų aplankyti, gimtąjį miestą apžiūrėti. O kadangi mano mylimoji yra didelė apynių ir apyniuoto alaus mėgėja, tai teko užbėgti pas draugus į savasalus.lt ir įsigyti pradedančiojo įrangos komplektą ir Munton’s Gold IPA rinkinuką – ko tik nepadarysi iš meilės… Tai va, nebuvau daręs dar iš apyniuoto misos ekstrakto alaus, kurio pasirodo net nereikia virti, bet viskas gavosi labai paprastai, nei 1 valandos neužtruko, kol paruošiau viską rūgimui. O po 4 dienų, kai burbuliatoriuje nustojo burbuliuoti, t.y. 1 burbuliukas iškildavau rečiau nei per vieną minutę, jau pilsčiau į butelius, tiesiai iš pirminės fermentacijos indo. Paskutiniai buteliai gavosi „mielingi“ ir su keliais apynių lapeliais, bet gi namams dariau, ne pardavimui. O kelias dienas prieš vartojant palaikius šaldytuve, visos mielės gražiai nusėda ant dugno. Nei fotografavau, nei ką, bet va čia (1 dalis) ir čia (2 dalis), vienas pradedantysis aludaris puikiai papasakojo fotoreportaže apie visą procesą, kaip jis darė, tai pas mane viskas panšiai buvo, tik etikečių savo nedariau, nors tai puiki mintis!

Po 3 savaičių brandinimo buteliuose, gavau ataskaitą iš namų – alutis puikus, kartumas kaip turi būti – ryškus, bet per daug neišsišoka, pakankamai susiliejęs su alumi. Per skype mačiau kaip gražiai angliarūgštė aplipusi stiklinės sieneles ir tuštėjant putos tolygiai lieka aplipusios sieneles – seilė varvėjo. Ai, dar tiesa, nepaminėjau, įmečiau prieš užraugiant į misą papildomai 50 g. Aroma apynių dėl aromato, nes gi IPA – garsėjanti  dideliais apynių kiekiais ir dar ta nepakartojama aistra apyniams… Tai nežinau ar tai kažko papildomai pridėjo, bet, kaip minėjau, atsiliepimai apie alų – patys geriausi.

Taigi, prieš tai buvau kiek skeptiškai nusiteikęs jau apyniuotų misos ekstraktų atžvilgiu, bet pasirodo gaunasi irgi puikus rezultatas ir manau labai geras būdas nuo ko pradėti naujokui ar šiaip skubančiam aludariui.

Ir kaip visada palinkėjimas – nebijokite eksperimentuoti! Sėkmės.

Naminis

Pagyrimai ir padėka Dunduliukui, kuris alaus forume glaustai ir suprantamai papasakojo apie įvairias cukraus rūšis bei kai kurių jų naudojimą gaminant alų:

“Cukrūs - vandenyje tirpūs saldūs sacharidai.
Fruktozė (dar vadinama levuloze) – vienas iš greičiausiai besifermentuojančių cukrų. Tai saldžiausia cukrų rūšis, naudojama alaus darymo technologijoje. Gamtoje jos yra vaisiuose (pavadinimas kilo iš to) ir meduje. Misoje taipogi yra fruktozės. Parduotuvėje perkama fruktozė – tai dažniausiai mišinys, susidedantis iš ~40% fruktozės ir ~60% gliukozės ir kitų cukrų.
Gliukozė - kitas greitai besifermentuojantis cukrus. Ne tokia saldi kaip fruktozė.
Dekstrozė - pramoninis gliukozės pavadinimas.
Galaktozė - nenaudojama. Gaunama iš pieno.
Laktozė - minimaliai saldus cukrus. Ji fermentuojasi tik kai kurių laukinių mielių rūšių pagalba. Cheminis vaizdas susideda iš vienos gliukozės ir vienos galaktozės molekulės.
Maltozė - fermentuojasi lėtai. Yra misoje. Yra natūraliuose saldikliuose. Cheminis vaizdas susideda iš tarpusavyje sujungtų dviejų gliukozės molekulių.
Sacharozė (cukrozė arba sukrozė) – greitai besifermentuojantis cukrus. Cheminis vaizdas susideda iš vienos gliukozės ir vienos fruktozės molekulės.
Cukrus (paprastas cukrus) – dažniausiai <100% grynumo sacharozė. Išsifermentuoja 5-10% mažiau, nei gryna sukrozė, suteikdamas neįprastus (gerus ir blogus) skonius.
Candi cukrus – gryna kristalizuota sacharozė (sukrozė).
Kukurūzų cukrus (corn sugar) – beveik gryna gliukozė. Kaip ir paprastas cukrus, suteikia neįprastų skonių, bet mažiau.

Ir dar.
Reikiamam CO2 kiekiui pasiekti sukrozės reikia ~5% mažiau, nei gliukozės.
Bet viskas priklauso daugiau nuo mielių. Vienos mielės labiau “mėgsta” gliukozę, kitos sukrozę ir t.t.”

Pasidalinsiu keliomis smulkiomis alaus darymo įrangos detalėmis, kurios mane labai džiugina. Alaus darymas man yra laisvalaikio praleidimo būdas, todėl mano supratimu turi būti malonus, o šie keli įrankiai iki minimumo sumažina visokius nepatogumus „kilnojant“ alų, t.y. pilstant jį į butelius ar pepilant iš vieno indo į kitą.

1. Butelių „medis“

Jei bent kartą bandėte savą alų po fermentacijos pilstytį į butelius turėtumėte nesunkiai įsivaizduoti šio „medžio“ privalumus: puiki butelių džiovykla, visi buteliai vienoje vietoje, todėl paprasta juos pernešti.

2. Vamzdelis alaus pilstymui į butelius

Patogi smulkmena pilstant iš kibiro su kraneliu  -- nereikia kranelio atsukti-užsukti pildant kiekvieną butelį, visi buteliai prisipildo vienodai, beveik neprisilaisto. O jei neturite indo su kraneliu, ir supilstymui į butelius naudojate tik žarnelę, tai yra nepakeičiamas pagalbininkas.

Šiame video pamatysite naudojamus abu aukščiau aprašytus įrankius:

3. „Auto-Siphon“

Patogus įrankis alų perpilti iš vieno indo į kitą, jei naudojate indus be specialių kranelių. Nežinau, kaip tiksliai reiktų išversti šio daikto pavadinimą, bet man tai panašu į oro pompą, prie kurios tvirtinasi žarnelė, todėl nereikia naudoti burnos, kad pradėti gravitacinę tėkmę (na, supratot, apie ką aš ) -- užtenka kelis kartus papumpuot ir alus teka. Taip pat, kartu su aukščiau aprašytu vamzdeliu gali būti naudojamas alaus supilstymui į butelius.

Veikimas gyvai (maždaug nuo 3 min.):

Tiek šiam kartui. Iki.

Naminis

Dar viena parduotuvė mėgėjams išsivirti naminio alaus – Savas Alus. Įsikūrusi Vilniuje, prekes siunčia paštu po visą Lietuvą, o pasirinkimo įvairovė maloniai stebina – Lietuvoje dar tokios nebuvau matęs. Girdėjau žmones kalbant, kad linksmi vyrukai ten dirba. Pasižiūrėjus į jų siūlomus dovanų kuponus, ar rūstų M. Valančiaus veidą tituliniame – išties taip pagalvoji. Galvoju, gal jau verta grįžt gyvent į Lietuvą? Tai alaus draugams ir artimiesiems privirčiau!

Ir apskritai, pastaruoju metu įdėmiau pasižvalgęs po alaus forumus bei blog’us, pabendravęs su draugais, susidariau įspūdį, kad po truputį atgimsta namų aludarystės tradicijos. Na, gal žodžius „atgimimas“ bei „tradicijos“ čia dar anksti naudoti, bet palyginus su tuom, kas buvo prieš porą metų – matau džiuginantį pasikeitimą. O tai manau išeis visiems mums tik į gerą, nes – esu įsitikinęs – savo alaus gamyba keičia požiūrį ir santykį į alkoholį bei jo vartojimą tesinga linkme.

Čia šiandien taip šiek tiek idėjiškai/filosofiškai  nusiteikęs, tai gal geriau baigiu rašyt ir einu kuom nors naudingesniu užsiimsiu – reikia supilstyti prieš mėnesį virtą IPA į butelius. Receptą su įvertinimu parašysiu, kai pabręs kiek buteliuose – po 3-4 savaičių. Iki!

Naminis

Čia atradau ramtyns trumpai ir taikliai pasakyta apie alaus brandinimą buteliuose:

„šiltai – savaitę, likusį laiką šaltai (vėsiai). gali ir nelaukt, bet kuo ilgiau lauki, tuo saldesnis medus“

Sveiki,

kurį laiką buvau aptilęs, bet štai žiema į kiemą pasibeldė, tai mažu gal daugiau laiko bus ir ką parašinėsiu čia pas save. Dar, vakar bičiulis atsiuntė poros metų senumo nuotrauką kažkur netyčią radęs, kurioje užfiksuotas mano pirmo savarankiško alaus virimo momentas. Ta nuotauka sukėlė daug malonių ir net komiškų prisiminimų… Vienas iš jų – draugas užsiminė, kad nuotraukų būtų buvę gal ir daugiau, jei ne Šv. Dezinfekcija Labai juokinga dabar prisiminti, kaip aš iš susijaudinimo, kad čia pirmas kartas ir viskas pavyktų, reikalavau, kad bičiulis kuris talkino nečiupinėtų be reikalo fotoaparato, nes gi instrukcijoj ir dar daug kur kitur visi kartojo, kad vos ne svarbiausias komponentas alaus daryme yra sterilumas, dezinfekcija ir pan. Na, o su laiku ir šiek tiek praktikos išaiškėjo, kad tai tiesiog elementari švara kurios reikia laikytis alaus darymo metu, kuriai užtikrinti, patogumo bei užtikrintumo dėlei naudojami visokie įmantrūs valikliai kaip „no rinse“, „oxi clean“ ar jodo tirpalas ir pan. Apie dezinfekcijas verdant alų namuose išsami diskusija čia – naminio alaus forume.
Per tą laiką kol nerašiau išsiviriau dar 3 skirtingų rūšių alaus, išragavau anksčiau darytus, tad apie šias smulkmenas ir dar gal kitų į galvą šaus ir ketinu parašinėti artimiausiu metu. Na, jei žiema, kaip žiema bus ir neiškrės kokių nors pokštų. Taigi, nešalkit ir iki greito, o aš einu paragausiu savo virto, dar jauno (apie 1,5 mėn.) Baltijos porterio… Iki!

Naminis

Sveiki,

šiandien noriu pasidalinti puikiu Ramtyno straipsniu, kuriame jis tiesiai šviesiai ir labai aiškiai papasakoja apie didžiųjų „alaus“ daryklų metodus.

“Eilinis stambiųjų alaus daryklų triukas, pasidažant ir pasivadinant “gildija” (šis žodis ir data “1552″ matyt turėtų suteikti istorijos klastotei svorio) bei jų kliedesiai apie “kokybę” ir “tradicijas” man kelia tik šypseną. Ši emblema, matoma nuotraukoje dešinėje, man šiandien simbolizuoja tuos, kurie didele dalimi yra atsakingi už alaus įvairovės ir kokybės smukdymą, tradicijos, amato ir kultūros sunykimą.”

Na, galėčiau čia cituoti ištisai, nes sutinku su kiekvienu ten parašytu žodžiu, tad geriau patys paskaitykite.

Norėčiau tik pakomentuoti šį faktą, kuris sukėlė man įdomių minčių:

“Mano turimomis žiniomis, didieji Lietuvos alaus gamintojai natūralių apynių nenaudoja. Juos pakeitė kur kas pigesni apynių ekstraktai.”

Kaip jau kažkada trumpai rašiau apie apynių gydomąjį poveikį žinomą liaudies, ir ne tik, medicinoje – jie pasižymi lengvu raminančiu, skausmą malšinančiu poveikiu. Taigi, dėl didžiųjų gamyklų taikomų metodų, didžioji dalis veikliųjų apynių medžiagų negyvame gamykliniame „aluje“ tiesiog neegzistuoja. Todėl, šio „alaus“ reikia išpliumpt kibirais, palyginus su gyvu alumi, kad pajaustum poveikį, ir deja tas poveikis ne dėl apynių, o tiesiog dėl alkoholio, kurio per daug vartojant daroma didelė žala mūsų organizmams. Aišku, tai didžiųjų verslinykų interesas, kad mes kuo daugiau litrų išmauktume, bet ar tai mums patiems į naudą?

Ir dar, prisiminiau, vienas bičiulis vis paklausia – ar skauda ryte galvą, kai prisigeri naminio alaus? Ir mano atsakymas jam visada būna – dar neteko nuo jo prisigerti O nuo gamyklinio, deja, teko… Ir galvą nuo jo ryte dažniausiai skauda… :/

Kodėl taip? Nežinau tiksliai, bet tiesiog savo naminio, vakare atsigeri butelaitį (0.3L) ir ramu, na kartais antrą atsidarai, o per didesnį pasisedėjimą ir keliais daugiau, bet niekada dar neteko TIKRO alaus išgerti per daug, nes kai numalšini pradinį troškulį, toliau automatiškai tik mėgaujiesi, siurbčioji… O kai jau organizmas jaučia, kad gana, tai tada tiesiog „nebelenda“ nors tu ką O ir tikrų apynių bei kitų sudedamųjų dalių poveikis turbūt irgi daro savo.

Taigi, skanaus ir iki greito!

p.s. Tikiuosi šią savaitę rasiu laiko išsivirti alaus iš grūdų ir su jumis detalėmis pasidalinti

Sveiki, kadangi ir aš esu šioks toks “blogeris”, jaučiu pareigą ir garbę prisijungti prie Blogatono 2009. Estafetę perimu iš čia. Taigi, lietuviški blogai (atsitiktine tvarka), esantys mano rss skaityklėje:

TikrasAlus.lt – išsamus, įdomus, nenuobodus, pastoviai atnaujinamas tinklaraštis apie TIKRĄ alų. Beveik kiekvieną jų įrašą “prariju”.

Dansu Dansu – rinkodara, viešieji ryšiai – mano asmeniniai pomėgiai, todėl dažnai būna malonu paskaitinėti.

CommonSense.lt – kelių autorių blogas apie ekonomiką, procesų valdymą ir šiaip sveiką protą – bando pažvelgti į kasdienybę per “kitokią” prizmę, ieško blaivių sprendimų standartinėse ir ne tik situacijose, nemėgsta kvailumo, netolerancijos ir pan. Dažnai randu ką įdomaus paskaityt.

Milžinai.com – jie skelbiasi “kitokių naujienų portalu” bet mano akimis tai blogas… Dažniausiai labai juokiuosi kai skaitau – super tinka laisvalaikio praleidimui

Sun Tzu Strategija – naujiena mano rss skaityklėje. Daug įdomių įžvalgų.

Taigi, skanaus skaitymo ir Jums! Kas sekantis?