Sveiki, mielieji,
mano “pilznerio elio” pagrindinis gaminimosi etapas baigėsi (nors gyvas alus niekada nebūna “baigtas”, tik tas, gamyklinis dažniausiai būna jau pribaigtas…). Kaip Ramtyns, prieš tai buvusio įrašo komentaruose, teisingai pastebėjo – tradicinis pilzneris yra lageris, o ne elis. Šis lageris kilęs iš Pilzeno miesto, Čekijoje. Na, bet ką darysi, jei aš paėmiau pilznerio sudedamąsias dalis, pagal pardavėjo rekomendaciją tradicinio pilznerio mieles pakeičiau Kolsch – ne tai elio ne tai lagerio mielėmis, ir brandinau pagal elio technologiją? Taip taip, sutinku, nieko kito nelieka, kaip tik pavadinti šį kūrinį – “pilznerio elis”! 
Ir tai manau puikiai atitinka šiandieninės namų aludarystės dvasią – jokių ribų, išskyrus jūsų fantaziją! Ir galutinis produktas tik dar kartą patvirtina, kažkada ant virtualaus suoliuko išsakytą mintį, kad namie pasigamintas alus – “vis tiek geriau už bet kokį pirktinį…”.
O dabar truputį apie patį alų. Praėjus 3 savaitėms po supilstymo į butelius, angliarūgštė pasiekė reikiamą lygį – stiklinė buvo pilna burbuliukų, jie kylo nuo dugno visą josios tuštėjimo laiką. Tiesa, pastebėjau, kad lyginant šio, buteliuose pastovėjusio alaus skonį su šviežiu, tik ką po antrinės fermentacijos alumi, skirtumas jaučiasi. Jauno, šviežio, pagal šią receptūrą pagaminto alaus skonis man asmeniškai labiau patiko ir pasirodė šiek tiek subtilesnis bei įvairesnis. Po mėnesio buteliuose, alus prarado dalį vaisinio bei gėlių aromato, nors medaus lengvas kvapas išliko. Taip pat labiau išryškėjo salyklo prieskonis, bet jis nėra per aštrus. Apynių kartumas dabar sušvelnėjes, vos jaučiamas, o pradžioje jautėsi sodresnis, bei gilesnis jų skonis. Kodėl taip nutiko? Galimas atsakymas man atėjo į galvą paskaitinėjus apie “cask ales” – statinėje brandintus ir tiesiai iš jų pilstomus elius. Gal būt pagal šį receptą pagamintas elis labiau tinkamas vartoti šviežias, nebrandintas buteliuose, tiesiai iš statinės? Puikus resursas skaitymams ta tema (dėja, tik anglų kalba) yra mūsų tautiečių palikuonio iš JAV Thomas ‘Tom’ Cizauskas tinklaraštis, kurio nuorodą aptikau – pasinaudosiu proga pagirti – puikioje tikro alaus propaguotojų svetainėje – tikrasalus.lt (ten tikrai labai daug įdomaus skaitymo ir nuorodų gero alaus mylėtojams).
O tuo tarpu, ragauju savo puikų vasarinį alutį ir galvoje sukasi mintys, kaip čia ir kada pradėjus gamintis alų vien iš pradinių žaliavų, kaip susikurti sąlygas tikro lagerio darymuisi namie, reikėtų dar išsivirti stout’o, porterio, kokio nors vasarinio elio, įdomesnio kvietinio, ir galų gale… na, apie visą tai ir daugiau – kiek vėliau Man aišku viena – tikro, gero, gyvo, naminio alaus pasaulis yra sunkiai aprėpiamas, o rezultatai – verti maloniai praleisto laiko. Dabar galiu tvirtai pareikšti, kad alaus darymas man tapo nauju pomėgiu, vienu iš laisvalaikio praleidimo būdų. Už tai ir keliu savo bokalą. Iki greito, mielieji!
