Naminis alus

Pagyrimai ir padėka Dunduliukui, kuris alaus forume glaustai ir suprantamai papasakojo apie įvairias cukraus rūšis bei kai kurių jų naudojimą gaminant alų:

“Cukrūs - vandenyje tirpūs saldūs sacharidai.
Fruktozė (dar vadinama levuloze) – vienas iš greičiausiai besifermentuojančių cukrų. Tai saldžiausia cukrų rūšis, naudojama alaus darymo technologijoje. Gamtoje jos yra vaisiuose (pavadinimas kilo iš to) ir meduje. Misoje taipogi yra fruktozės. Parduotuvėje perkama fruktozė – tai dažniausiai mišinys, susidedantis iš ~40% fruktozės ir ~60% gliukozės ir kitų cukrų.
Gliukozė - kitas greitai besifermentuojantis cukrus. Ne tokia saldi kaip fruktozė.
Dekstrozė - pramoninis gliukozės pavadinimas.
Galaktozė - nenaudojama. Gaunama iš pieno.
Laktozė - minimaliai saldus cukrus. Ji fermentuojasi tik kai kurių laukinių mielių rūšių pagalba. Cheminis vaizdas susideda iš vienos gliukozės ir vienos galaktozės molekulės.
Maltozė - fermentuojasi lėtai. Yra misoje. Yra natūraliuose saldikliuose. Cheminis vaizdas susideda iš tarpusavyje sujungtų dviejų gliukozės molekulių.
Sacharozė (cukrozė arba sukrozė) – greitai besifermentuojantis cukrus. Cheminis vaizdas susideda iš vienos gliukozės ir vienos fruktozės molekulės.
Cukrus (paprastas cukrus) – dažniausiai <100% grynumo sacharozė. Išsifermentuoja 5-10% mažiau, nei gryna sukrozė, suteikdamas neįprastus (gerus ir blogus) skonius.
Candi cukrus – gryna kristalizuota sacharozė (sukrozė).
Kukurūzų cukrus (corn sugar) – beveik gryna gliukozė. Kaip ir paprastas cukrus, suteikia neįprastų skonių, bet mažiau.

Ir dar.
Reikiamam CO2 kiekiui pasiekti sukrozės reikia ~5% mažiau, nei gliukozės.
Bet viskas priklauso daugiau nuo mielių. Vienos mielės labiau “mėgsta” gliukozę, kitos sukrozę ir t.t.”